Jau senokai čia berašiau, mat kažkaip mieliau rašau angliškai bei kitose vietose (ir nežinau, ar senos, čia esančios temos vis dar atitiktų mano dabartinį požiūrį.) Bet tai ne taip svarbu. Tačiau tema, kurią šiandien pajutau privalanti čia parašyti atrodė didesnė už bet ką, ką iki šiolei rašiau viešai. Juo labiau, kad išgijimo temos, kalbančios apie požiūrį į savo kūną bei įvarias dietų sukelto, žalojančio perfekcionizmo formas lietuvių kalba tik po truputį atkeliauja ir plinta. O tų išgijimo, iššilaisvinimo nuo dietų temų Lietuvoje taip reikia...
O kad būtų man šį straipsnį kas davęs paskaityti prieš dešimt metų! Galbūt būtų daug ko nenutikę mano gyvenime, ypač tų siaubingų metų, kai kiekviena diena tapdavo nauja kova su savo kūnu. O kad būčiau žinojusi, kad ne kovoti reikia su juo, o bendrauti ir elgtis visai kitaip. Tačiau yra kaip yra, ir aš supratau, kad mano išgyventa patirtis buvo ne šiaip sau. Kažkas turi tai praeiti, pakilti iš juodų gilumų, kad vėliau atnešti saulės į kitų gyvenimus. Dabar, kai pati esu išsilaisvinusi nuo dietų, valgymo sutrikimų ir pakeliui į kūno ir sielos harmoniją, nieko labiau nenoriu kaip padėti bent vienam žmogui pasauly, esančiam panašioj situacijoj, kurioj pati kažkada buvau.
Savaime aišku, mes visi labai skirtingi ne tik išvaizda, bet ir suvokimu, tad mano perteiktos mintys kiekvienam gali nuskambėti savaip. Bet kuriuo atveju, jei jos atneš nors šiek tiek aiškumo ir lengvumo, ar bent vilties, būsiu atlikusi tai, ko rašydama siekiau - padėti išgyti nuo dietų beprotybės.
Ką aš galėčiau pasakyti bet kuriam žmogui - moteriai, vyrui, merginai, vaikinui - kurie jaučiasi esantys nepakankamai gražūs, liekni, verti jaustis gerai ir būti mylimi? Ką aš būčiau pasakiusi SAU, kai taip jaučiausi pati? O gi tai, ką tik šiandien - po krūvos emociškai kankinančių metų - galiu pasakyti. Man padėjo daugybė per tuos metus surastos informacijos - moksliniais tyrimais pagrįstos knygos, straipsniai bei įvairūs mano pačios bandymai bei atradimai... Tai, ką čia rašau, yra mano patirtis, o jums jau belieka nuspręsti, kaip esate pasirengę padėti sau. Tad, štai, ką aš pasakyčiau...
Už Tavo, už mano ir už mūsų visų išsilaisvinimą nuo visko, kas nėra tikra.
Su Meile,
Jurgita
Kelionėje į išgijimą pagelbėję šaltiniai (anglų k.):
Josie Spinardi "Inside Out"
John Bradshaw "Healing the Shame that Binds You"
Louise Hay "You Can Heal Your Life"
Sheryl Canter "Normal Eating for Normal Weight"
Body Image Movement
Jamie Mandell (Blog)
O kad būtų man šį straipsnį kas davęs paskaityti prieš dešimt metų! Galbūt būtų daug ko nenutikę mano gyvenime, ypač tų siaubingų metų, kai kiekviena diena tapdavo nauja kova su savo kūnu. O kad būčiau žinojusi, kad ne kovoti reikia su juo, o bendrauti ir elgtis visai kitaip. Tačiau yra kaip yra, ir aš supratau, kad mano išgyventa patirtis buvo ne šiaip sau. Kažkas turi tai praeiti, pakilti iš juodų gilumų, kad vėliau atnešti saulės į kitų gyvenimus. Dabar, kai pati esu išsilaisvinusi nuo dietų, valgymo sutrikimų ir pakeliui į kūno ir sielos harmoniją, nieko labiau nenoriu kaip padėti bent vienam žmogui pasauly, esančiam panašioj situacijoj, kurioj pati kažkada buvau.
Savaime aišku, mes visi labai skirtingi ne tik išvaizda, bet ir suvokimu, tad mano perteiktos mintys kiekvienam gali nuskambėti savaip. Bet kuriuo atveju, jei jos atneš nors šiek tiek aiškumo ir lengvumo, ar bent vilties, būsiu atlikusi tai, ko rašydama siekiau - padėti išgyti nuo dietų beprotybės.
Ką aš galėčiau pasakyti bet kuriam žmogui - moteriai, vyrui, merginai, vaikinui - kurie jaučiasi esantys nepakankamai gražūs, liekni, verti jaustis gerai ir būti mylimi? Ką aš būčiau pasakiusi SAU, kai taip jaučiausi pati? O gi tai, ką tik šiandien - po krūvos emociškai kankinančių metų - galiu pasakyti. Man padėjo daugybė per tuos metus surastos informacijos - moksliniais tyrimais pagrįstos knygos, straipsniai bei įvairūs mano pačios bandymai bei atradimai... Tai, ką čia rašau, yra mano patirtis, o jums jau belieka nuspręsti, kaip esate pasirengę padėti sau. Tad, štai, ką aš pasakyčiau...
- Dietos tėra apgaulė. Mano nuomone, jos nėra atsakymas į jokius klausimus, susijusius su gyvenimo džiaugsmu ar požiūriu į savo kūną. Dietos tėra sėkminga maskuotė didžiulei, žmonių požiurį į save žalojančiai, pramonei. Manau, jog dietos (tam tikros gydomosios mitybos racionai) gali būti naudingos tik tada, jei sergama tam tikra liga, ar esant tam tikrai būklei, kai maistas tiesiogiai turi didelę įtaką išgijimui. Bet ne tada, kai kalba eina apie meilę sau tik numetus svorį. Štai, kame visa esmė.
- Pirmasis žingsnis į laisvę nuo dietų man buvo pripažinimas, kad esu pinklėse ir noriu iš jų išsilaisvinti. Iš pradžių neturėjau nei menkiausio noro to pripažinti. Verčiau, norėjosi tai paneigti. Nes kaip gi kitaip aš galėjau jaustis gerai, jei ne numetus svorio? (Beje, nebuvau apkūni, tačiau tai ir yra įrodymas, jog valgymo sutrikimai būdingi daugybei net "sveikai" atrodančių žmonių...). Jaučiausi lyg beprotnamyje. Neturėjau jokio supratimo, kaip dar galiu jaustis gerai savo kūne, tad dietos atrodė vienintelė išeitis (o kad aš būčiau žinojusi, koks tai juodas melas). Ir dar - jaučiausi, jog esu viena visam pasauly, kovojanti kitiems nematomą kovą. Tuo tarpu, šiandien jau žinau, jog šimtai tūkstančių žmonių jaučiasi taip pat, ir aš niekada nebuvau viena.
- Ko, mano nuomone, mus moko dietos? Jos moko absurdiškų dalykų. Vienas iš jų - jog kūnas yra atskira mūsų visos esybės dalis. Šiandien, aiškiau nei bet kada, suvokiu, jog mūsų kūnas, mintys, emocijos yra visuma. Kokia kvailystė būtų atskirti kūną, jį spausti į kampą ir liepti būti kažkokiam kitokiam, kai mūsų psichologinė, emocinė būsena yra neatskiriama mūsų dalis. Negana to, būtent šios būsenos ir parodo mūsų požiūrį į save.
- Kodėl mes "užkimbam ant dietų"? Čia man buvo giliausias ir prasmingiausias atradimas iš visos šitos dešimtį metų trukusios kelionės į save. Dietos tėra viena iš priklausomybių, ir - taip kaip alkoholis, rūkymas, narkotikai, seksas, perfekcionizmas ar bet kokia kitokia priklausomybė - jos įtraukia mus, jei mūsų savivertė yra sužalota. Deja, šiais laikais surasti žmogų, kuris neturėtų abejonių dėl savivertės, yra sunkoka. Dažniausiai tai atkeliauja iš vaikystės, kai vienoj ar kitoj situacijoj buvom kaltinami, gėdinami dėl netobulai atliktų paprastų kasdieninių dalykų. To pasekoje, augdami pasirinkome arba mokytis išsiugdyti tokį, tikrąjį save paminantį, dirbtinį tobulumą, kad niekam daugiau neužkliūtume už akių kaip netobuli (nes tik būdami tobuli galėdavome gauti tėvų meilę), arba susikūrėme nupuolusį, nemeilę ir nepagarbą sau atspindintį, gyvenimą (juk mums buvo sakoma, jog vis tiek esam niekam tikę). Paskaičius John Bradshaw knygą "Healing the Shame that Binds You", man atsivėrė akys. Galima tik įsivaizduoti, kodėl tiek žmonių šiandien yra priklausomi nuo įvairių save žalojančių įpročių. Šitas suvokimas tiems, kurie yra pasiruošę sau pripažinti, jau yra dalis išsilaisvinimo. Tėvai, seneliai, dėdės, tetos, ir mokytojai mus auklėjo taip, kaip mokėjo geriausiai. Greičiausiai jie buvo auklėjami panašiai, tad čia ne kaltinimas jiems. Tačiau visas šis žinojimas mus jau įpareigoja elgtis kitaip, priimti save kitaip. Nors vaikystė ir yra mūsų gyvenimą labiausiai įtakojusi pradžia, šiandien jau esam suaugę ir dėkingi, kad galime paleisti tai, kas, manėme, yra tiesa.
- Taigi, mano supratimu, dietos jokiu būdu nėra kelias į savivertę. Jau negana to, jog dietos (pagal Josie Spinardi moksliniais tyrimais paremtą knygą) iš vis neturi ilgalaikio poveikio, netgi ir laikinai numetus svorio, savęs pilnavertiškai priimti dar neišmokusiam žmogui savivertė tuomet "gera" tik tiek, kiek "geras" svoris. Absurdiška? O, taip! Nuo kada žmogaus savivertė matuojama svoriu? Nuo tada, kai dietos tapo pelninga pramonė. Taigi, savo vertę, pasitikėjimą savimi, meilę sau kuriame ne iš išorės, bet iš vidaus. Kai spinduliuojame iš vidaus, nesvarbu, kiek sveriame, jaučiame to žmogaus tikrą, atvirą buvimą savimi. Savivertė yra plati tema, ją galime ugdyti. Bet manau, toliau truputį išplėtosiu temą apie svorį ir maistą.
- Tad kuo aš pakeičiau dietas?? Pirmasis teisingas žingsnis šitame kelyje man buvo intuityvus valgymas. Mes turime vėl išmokti to meno (arba sugrįžti į tą laiką), kai su valgiu neturėjome priešiškos, neapykanta nuspalvintos, draugystės. Tai ir buvo intuityvus valgymas, kuris tiesiog reiškia, kad mes valgome išalkę, valgome tik tai, ko iš tiesų norime, ir nebevalgome, kai esame nebealkani.
- Vienas iš svarbiausių dalykų vėl mokantis susikurti sveiką draugystę su maistu yra nesusikurti JOKIŲ kraštutinumų: draudimų, perdėto išalkimo ar persivalgymo, o taip pat savęs menkinimo net ir persivalgius ar peralkus. Iš po dietų laikotarpio, griaunančio emocinę gerovę, šitas etapas nėra vienadienis ar lengvas. Jis kupinas pakilimų ir nuopuolių, tik mes į juos išmokstame žiūrėti kaip į išgijimo procesą. Po tiek metų, kiek dietos griovė mūsų požiūrį į savo kūną, turėtume turėti gal metus, gal keletą metų (ne dienų ar savaičių !!!!) pagarbos sau ir jam, kad šis procesas taptų lengvas ir apie jį nebereiktų net galvoti. Aš nuolat sau priminiau, jog tiek diena, kai jaučiausi nepersivalgiusi, tiek diena, kai jaučiausi prisivalgiusi yra LYGIAI tokia pat vertinga šitoj svarbioj kelionėj į išgijimą, nes šuolio "iš - į" čia nebus. Teks pereiti kiekvieną dieną, kuri vis labiau supažindins su savo organizmo poreikiu, kiek ir ko jam reikia valgyti. Per tas nesąmoningas dietas mes pamiršom, jog tobulesnio kūrinio už mūsų organizmą nėra. Niekas kitas, tame tarpe ir dietų knygos, negali mums pasakyti, ko, kada ir kiek reikėtų valgyti. Taip kaip nėra dviejų vienodų žmonių, taip nėra ir dviejų identiškų poreikių valgant bei "tobulo" svorio skaičiaus, į kurį turi "sutilpti" visi. Kaip mes anksčiau nesuvokėm, jog tai būtų ėjimas prieš pačią gamtą!
- Vienas iš svarbiausių atsiskyrimų nuo dietų etapų yra tas, jog nebėra draudžiamo maisto. Jis visuomet prieinamas, jei tik esame išalkę. Ir net jei tai kurį laiką reiškia šokoladas pusryčiams, pietums ir vakarienei. Iš pradžių tai atrodo juokingai, tačiau kai viskas, kas mums skanu, buvo draudžiama, norisi būtent to, kas draudžiama. O dabar nieko draudžiamo nėra. Išalkome - valgome. Nebeišalkę - nebevalgome (tačiau be kraštutinumų - realus gyvenimas nėra viskas arba nieko).
- Tad ir aš mokiausi valgyti tai, kas man iš tiesų yra skanu, ir, žinoma, laikui bėgant išmokau pastebėti tai, koks maistas man suteikia daugiausiai energijos. Tikroji harmonija šioj srity atėjo tuomet, kai, nei kiek nestresuojant, galėjau tiek išgerti sveikąjį žaliąjį kokteilį, tiek suvalgyti chemijos prikimštą Snickers. Be kaltės. Tiesiog todėl, kad to tam tikru metu norėjau. Ir tai yra laisvė, apie kurią valgymo sutrikimus patyrę žmonės svajoja. Apie ją svajojau ir aš bei galiu patvirtinti, jog tai - su laiku ir daug meilės bei supratingumo sau - pasiekiama.
- Kitas svarbus etapas yra tai, jog šitame procese, valgant pagal mūsų tobulą vidinius poreikius reguliuojantį mechanizmą, belaukiant to fizinio alkio, mes susitiksime su savo mintimis ir emocijomis. Tai emocinis alkis, kurį kartais klaidingai bandome "užkišti" maistu. Deja, čia reikia ne tokio maisto... Čia reikia atvirumo, tikrumo ir tiesiog buvimo savimi. Tik tada pradėsime išsilaisvinti iš dietų (ir bet kokių kitų priklausomybių) beprotybės, kai nusimesim dirbtinio tobulumo ir giliai užslėptų emocijų kaukes bei pradėsim kalbėti apie tai, ką iš tiesų jaučiam viduj.
- Prisipažinti (visų pirma - sau!), jog nesam tobuli (ir niekada neturėjom tokiais būti!), kad esam pasimetę, liūdni ar nepasitikintys, nėra lengva, nes kažkuomet vaikystėje buvom priversti išmokti apsimesti tobulais. Tai lyg beprasmis žaidimas, kai visuomet privalėtume atrodyti tobulais iš išorės, nesuvokdami, jog neišreikštos emocijos giliai viduje sukelia ligas bei priklausomybes. Kartais skubame save lyginti ir galvojame, jog kiti tobuli (ar bent jau iš pirmo žvilgsnio), tačiau jei paklaustume jų širdies, ji šaukte šauktų išlaisvinama iš to prakeikto (perdėto ir apsimesto) tobulumo, kuris mūsų širdyse iš tiesų neegzistuoja. Tačiau tiems žmonėms irgi baisu prisipažinti, ne tik Tau ir man. Vidinis pokalbis su savim yra taip pat svarbus. Tiesą sakant, dažnai dar svarbesnis nei su kitais, jei jie nėra patyrę šios situacijos, nes visą šią jautrią painiavą be galo sunku perteikti kitam. Esu prirašiusi begales sąsiuvinių, bandydama išsakyti, klausti, suprasti ir atrasti save. Man tai - viena iš nuostabių terapijų.
- Taigi, tada prasideda tikrasis išgijimas, kai mes galime pasakyti: "aš bijau atrodyti netobulai", "aš abejoju", "aš nepasitikiu savimi", "man reikia švelnumo", "aš nežinau, kas bus", "man skaudu", "aš jaučiuosi vienišas"... Būtent tai padeda susitikti su tikruoju savimi bei su kitų žmonių širdimis, o ne jų paviršutiniškomis kaukėmis. Būtent tada mes suteikiam maisto sielai, kai nustojame sau meluoti ir nustojame apsimetinėti, jog tai, ką jaučiame nėra svarbu. Didžioji teisybė yra ta, jog mes esam verti meilės ir esam tobuli, kai esam savimi, o ne apsimetinėjam kažkuo (ar prievartaujam save bandydami atitikti kažkieno sukurtus, gyvenimus ardančius, standartus).
- Galbūt iš tiesų visų priklausomybių prasmė ir yra ta, kad mes ieškotume išeities, ir kad pagaliau išmoktume save priimti ir mylėti tokiais, kokie esame (bei to išmokyti savo vaikus). Kai siela ir kūnas pamaitintas, dietos ir kitos priklausomybės išplaukia iš mūsų gyvenimo, nes tai tiesiog buvo netikri draugai.
Už Tavo, už mano ir už mūsų visų išsilaisvinimą nuo visko, kas nėra tikra.
Su Meile,
Jurgita
Kelionėje į išgijimą pagelbėję šaltiniai (anglų k.):
Josie Spinardi "Inside Out"
John Bradshaw "Healing the Shame that Binds You"
Louise Hay "You Can Heal Your Life"
Sheryl Canter "Normal Eating for Normal Weight"
Body Image Movement
Jamie Mandell (Blog)