Kadangi rytas yra dienos pradžia, galvoju, kodėl gi nepradėjus savo temų kolekcijos nuo pusryčių. Nubudus ryte, neilgai trukus, dažnas nuskubam gaudyti šio pirmojo dienos malonumo. :) Tiek yra įvairiausių nuomonių, patarimų ir pasisakymų apie šį kasdieninį ritualą, kad net sunku susigaudyt! Tad noriu ir aš savo nuomone pasidalinti bei papasakoti, kas tinka man. Galbūt tiks ir jums.
Tiesą sakant, kuo daugiau skaitau ir domiuosi, tuo aiškesnis ateina suvokimas, kad nereikia priimti kažkieno suteiktos informacijos kaip už "gryną pinigą" ir laikyti tai vienintele tiesa. Visų pirma, išbandau ir savo tiesa "atradimą" laikau tuomet, kai mano organizmas nubalsuoja "už"- jaučiuosi puikiai, lengvai, kupina energijos. Ar bereikia geresnio ženklo?
Ar tikrai reikalingi pusryčiai? Ar tikrai mes išbadėtume, jei jų nevalgytume, kai nubudome peralkę? Ar tikrai juos reikia valgyti, net jei nubudome neišalkę? O ką geriausia būtų rinktis valgyti? Hmmm.... žinant, kiek informacijos galima rasti šiuo klausimu, ši tema liktų kaip vienas didelis galvosūkis, kai vieni sako viena, o kiti- visai kas kita. Tačiau, mano nuomone, mūsų organizmas - pats puikiausias žinovas ir vedlys. Ne vienerius metus klajojau ir ieškojau atsakymų, kol galų gale nusprendžiau pasirinkti klausyti savo organizmo. Tai tiesa, kad intuicija yra galingas įrankis, kurį mes visi turime. Mūsų kūnas mums visada nori tik švariausio maisto, gryniausio oro ir siekia tik geriausios sveikatos. Tikras išminčius! Tikiu, kad žmogus yra sukurtas tobulas (tačiau tai jau visai kita tema :)) ir jei tik mes klausytume gamtos ir savo organizmo, būtume sveikesni nei įsivaizduojame.
Klausant organizmo, atsakymai į visus aukščiau paminėtus klausimus ateina labai lengvai - valgau, jei esu išalkusi, nevalgau, jei alkis dar toli. Paprasta, tačiau tuo pačiu ir sudėtinga, jei daugelį metų buvom pamiršę, kad geriau valgyti tik išalkus. Tad kantriai mokausi, klystu ir vėl mokausi. Beje, alkis nėra mūsų priešas. Jis - mūsų draugas. Mat išalkus, mūsų skrandis yra pagaliau pasiruošęs tinkamai priimti maistą ir suteikti organizmui tai, ko reikia.
Ką valgau? Geriausia ir gaiviausia mano ryto pradžia - stiklinė ar dvi vandens, kartais su citrina, kartais ir be jos. Na, o jau tuomet belieka tik lepinti savo išalkusį organizmą pačiais geriausiais pusryčiais, kurie teikia žvalumo. Dažniausiai jais tampa vaisiai, kad ir patys paprasčiausi kaimiški obuoliukai, o įkvėpimui atėjus, vienas iš pasirinkimų būna vaisių salotos. Jos būna įvairiausios, priklausomai nuo metų laiko, nuotaikos ir turimų ingredientų. Improvizacija yra mano mėgiamiausias prieskonis virtuvėje gaminant bet kurį patiekalą.
Tiesą sakant, kuo daugiau skaitau ir domiuosi, tuo aiškesnis ateina suvokimas, kad nereikia priimti kažkieno suteiktos informacijos kaip už "gryną pinigą" ir laikyti tai vienintele tiesa. Visų pirma, išbandau ir savo tiesa "atradimą" laikau tuomet, kai mano organizmas nubalsuoja "už"- jaučiuosi puikiai, lengvai, kupina energijos. Ar bereikia geresnio ženklo?
Ar tikrai reikalingi pusryčiai? Ar tikrai mes išbadėtume, jei jų nevalgytume, kai nubudome peralkę? Ar tikrai juos reikia valgyti, net jei nubudome neišalkę? O ką geriausia būtų rinktis valgyti? Hmmm.... žinant, kiek informacijos galima rasti šiuo klausimu, ši tema liktų kaip vienas didelis galvosūkis, kai vieni sako viena, o kiti- visai kas kita. Tačiau, mano nuomone, mūsų organizmas - pats puikiausias žinovas ir vedlys. Ne vienerius metus klajojau ir ieškojau atsakymų, kol galų gale nusprendžiau pasirinkti klausyti savo organizmo. Tai tiesa, kad intuicija yra galingas įrankis, kurį mes visi turime. Mūsų kūnas mums visada nori tik švariausio maisto, gryniausio oro ir siekia tik geriausios sveikatos. Tikras išminčius! Tikiu, kad žmogus yra sukurtas tobulas (tačiau tai jau visai kita tema :)) ir jei tik mes klausytume gamtos ir savo organizmo, būtume sveikesni nei įsivaizduojame.
Klausant organizmo, atsakymai į visus aukščiau paminėtus klausimus ateina labai lengvai - valgau, jei esu išalkusi, nevalgau, jei alkis dar toli. Paprasta, tačiau tuo pačiu ir sudėtinga, jei daugelį metų buvom pamiršę, kad geriau valgyti tik išalkus. Tad kantriai mokausi, klystu ir vėl mokausi. Beje, alkis nėra mūsų priešas. Jis - mūsų draugas. Mat išalkus, mūsų skrandis yra pagaliau pasiruošęs tinkamai priimti maistą ir suteikti organizmui tai, ko reikia.
Ką valgau? Geriausia ir gaiviausia mano ryto pradžia - stiklinė ar dvi vandens, kartais su citrina, kartais ir be jos. Na, o jau tuomet belieka tik lepinti savo išalkusį organizmą pačiais geriausiais pusryčiais, kurie teikia žvalumo. Dažniausiai jais tampa vaisiai, kad ir patys paprasčiausi kaimiški obuoliukai, o įkvėpimui atėjus, vienas iš pasirinkimų būna vaisių salotos. Jos būna įvairiausios, priklausomai nuo metų laiko, nuotaikos ir turimų ingredientų. Improvizacija yra mano mėgiamiausias prieskonis virtuvėje gaminant bet kurį patiekalą.
Kitas iš mano beprotiškai mėgiamų pusryčių, ypač vasarą (su kuriuo supažindinau ir "ant bangos užnešiau" ne vieną :)) - žaliasis kokteilis! Žemai lenkiu prieš jį galvą, nes tai - vitaminų ir mineralų bomba. O gaminamas jis tiesiog iš įvairių vaisių (dažniausiai kaip pagrindas dedamas labai prinokęs bananas) ir žalių lapų (špinatų, mangoldų, tam tikrų salotų, ir kt.)
Žiemą į pusryčius neretai įsiprašo organizmą šildanti ir "jauki" avižinė košė, verdama iš natūralių avižų, o ne greitai paruošiama iš pakelių. Čia vėl gi fantazijos reikalas - saldi ar sūresnė, su šlakeliu kokosų aliejaus ar medaus, su linų sėmenimis ar saulėgrąžomis, su tarkuotu obuoliu ir cinamonu... ar tiesiog be nieko. Tiesa, pieno nepilu, nes nauda iš pasterizuoto pieno menka. Sakyčiau, jos visiškai nėra (atskira tema!).
Griežtų taisyklių neturiu, tad pusryčiai gali būti labai įvairūs, dažniausiai padiktuoti alkio ir intuicijos. O kartais jų visai nėra, nes tiesiog nereikia. Svarbiausia - klausyti organizmo ir duoti jam tai, kas geriausia. Aš tai stengiuosi daryti kiek įmanoma dažniau. Tuomet mano rytas ir pusryčiai sutaria puikiai. :)
Tačiau ne mažiau svarbu yra ir išimtys. Gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo mitybos, bet ir nuo kitų mūsų gyvenimo elementų visumos. Griežtos taisyklės ne visada suteikia džiaugsmo, tad kartais jas reikia sulaužyti. Aš nesu kraštutinumų šalininkė, tad jei pavyksta maitintis sveikai 80% laiko, tai yra puikiausias rezultatas.
Skanaus!