Kadangi man pačiai teko gana sunkių išbandymų santykiuose, per paskutinį savo gyvenimo trečdalį patyriau ir išmokau be galo daug. Nors kažkada anksčiau ir nesuvokiau tiek, kiek suvokiu dabar, atsakymų ieškojimas prasidėjo būtent tuomet. Perskaičiau begalę daug geros ir prastos informacijos, išjutau daugybę emocijų, perėjau beprotiškai sunkius vidinius išgyvenimus, perplaukiau plačią sumaišties jūrą, kol po ilgo laiko išlipau kitame krante. Ir išvydau šviesą. Nors vos girdimas vidinis balsas (kurį mes visi turime) ir sakė, jog viskas bus gerai, realiame gyvenime kartais tuo būdavo labai sunku patikėti. Bet aš nepasidaviau, ieškojau be perstojo, nes jaučiau, jog pamečiau patį brangiausią dalyką - save. Suradau. Bet, kaip sakoma, net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnelio.
Jei tik kas būtų man dar tada pasakęs pasitikėti savo vidumi ir nebijoti žengti tų žingsnių, dėl kurių ilgai dvejojau! Bet, žinoma, viskas gyvenime nutinka būtent tada ir būtent taip, kaip ir turi nutikti. Per tas sunkias situacijas ir ieškojimą užaugau į gyvenimą kitaip suprantantį žmogų. Štai, kodėl tos situacijos ir buvo mano gyvenime. Be jų aš nebūčiau tokia, kokia esu šiandien - išsilaisvinusi. Bet kuriuo atveju, pajutau, jog noriu pasidalinti keletu minčių, kurios galbūt kažkam, esančiam panašiame kelyje, atneš bent truputį aiškumo, šviesos.
Ką aš matau sudėtinguose santykiuose, ir ką būčiau labai norėjusi pasakyti 10 metų jaunesnei sau? Ką noriu pasakyti jums?
Sakau nuoširdų, pasaulį aprėpiantį "ačiū" Visatai, jos galybei bei tobulai išminčiai, o visiems jums noriu palinkėti šviesios kelionės į atvirą, suprantančią visko prasmę, ir mylinčią save, širdį.
Su Meile,
Jurgita
Jei tik kas būtų man dar tada pasakęs pasitikėti savo vidumi ir nebijoti žengti tų žingsnių, dėl kurių ilgai dvejojau! Bet, žinoma, viskas gyvenime nutinka būtent tada ir būtent taip, kaip ir turi nutikti. Per tas sunkias situacijas ir ieškojimą užaugau į gyvenimą kitaip suprantantį žmogų. Štai, kodėl tos situacijos ir buvo mano gyvenime. Be jų aš nebūčiau tokia, kokia esu šiandien - išsilaisvinusi. Bet kuriuo atveju, pajutau, jog noriu pasidalinti keletu minčių, kurios galbūt kažkam, esančiam panašiame kelyje, atneš bent truputį aiškumo, šviesos.
Ką aš matau sudėtinguose santykiuose, ir ką būčiau labai norėjusi pasakyti 10 metų jaunesnei sau? Ką noriu pasakyti jums?
- Esant bet kokiuose iššūkių pilnuose santykiuose, visų pirma, turėtume nustoti kaltinti kitą žmogų. Jei norim pažiūrėti į visą situaciją kitaip ir suvokti jos tikrąją prasmę, tai ir yra pats pirmiausias žingsnis. Kaltinimas neišsprendžia visiškai nieko. Jis sukelia nesibaigiančią emocijų audrą, o ne harmoniją, kurios ieškome. Kaltinti kitą dažnai yra lengviausias būdas atsikratyti savo atsakomybės, atsisakyti pažvelgti į save, į savo vidinį pasaulį.
- Prisiimti atsakomybę nėra lengvas darbas, todėl dauguma to labai bijo. Tai suprantama. Bet kodėl turėtume prisiimti šią atsakomybę už bet kokią situaciją, kurioje esame? Todėl, kad (pripažįstame tai ar ne) mes patys renkamės, kur, su kuo, kodėl ir kiek ilgai būti. Kiti nėra nei trupučio kalti, jog mes kažko laiku neišsakėme, nepasidalinome tuo, kas mums svarbu. Mes taip pat atsakingi už tai, jei pasirenkame likti santykiuose, kuriuose jaučiamės negerbiami ir nemylimi. Ar tai kito žmogaus kaltė? Žinoma, ne. Sunku išgirsti šią tiesą, bet tai ir yra vienintelė tiesa. Jei kitas žmogus nemoka mylėti, ar kada pagalvojate, kad galbūt jis kol kas nesuvokia šito jausmo? O jei jis ir nenori to suprasti, išmokti, mes neturėtume to žmogaus kaltinti. Tai - jo pasirinkimas. O mūsų ribos, mūsų toleravimas tam tikro elgesio, kuris mus žemina, taip pat yra tik mūsų pačių pasirinkimas. Tad tai žinodami, susigrąžiname galią sau. Sprendimas ir išeitis visada yra, jei jų ieškome. Tačiau dažniausiai žmonės bijo kaž ką keisti (nes baisu, nors tai ir yra gyvenimas - nuolatiniai pokyčiai), nepasitiki nei savimi, nei mylinčios Visatos galia. Tačiau tai, ar mes nugalėsime baimę ir imsime pasitikėti, ar ne, yra taip pat nuo mūsų priklausantis pasirinkimas.
- Kitas žmogus nėra kaltas, jei jis yra toks, koks yra. Visi mes skirtingi ir visi atėjome į šį gyvenimą kažko išmokti. Ne visi to paties, ne visi tokiu pat būdu. Tuomet arba priimame tą žmogų tokį, koks yra -- nes mūsų vertybės sutampa, arba mes kartu galime išpręsti skirtumus, galime kalbėtis, klausti, esame pasiruošę keistis ir vienas kitą išgirsti -- arba tiesiog, pajutę, jog daugiau abi pusės situacijos taisyti nebenori (nes tai jaučiasi lyg aukojimasis), suvokiame, jog esame pasiruošę naujoms gyvenimo pamokoms ir santykius su meile bei šviesa paleidžiame. Tai vyksta ne tik buitiniame lygmenyje, bet taip pat ir suvokiant, jog visi turime savo kelią, ir turime kiekvienas eiti būtent juo. Būtų savanaudiška, jaučiant, jog santykių gerovė išsemta, pririšti kitą žmogų ir kasdien jį marinti kaltinimais, jog šis neatitinka mūsų lūkesčių. Turime gerbti tiek savo, tiek kito laiką ir pasirinkimus bei tęsti savo kelią, kuris veda širdies balsu.
- Kiekvienas bet kuris žmogus, taip, kaip ir mes patys, yra vertas harmonijos ir meilės, tik kiekvienas jos ieško vis kitaip, dažnai ir visai nesuprasdamas, kas tai iš tiesų yra. Daugumos mūsų vaikystė buvo toli gražu ne kupina supratingumo, šilumos, meilės ir padrąsinančių žodžių. Natūralu, jog mes dažnai neturime nei menkiausio suvokimo, ko ieškome, tad dairomės tiek meilės, tiek laimės viskame, ką mums nenusimananti visuomenė kiša per prievartą: piniguose, mašinose, aklame karjeros siekime, tobulybės kitame žmoguje ir pan. Iš tiesų, niekur toli meilės ir harmonijos ieškoti nereikia, nes derėtų pradėti nuo žvilgsnio į save. Mat jei mes savęs nemylime ir negerbiame, aplinka ir žmonės dažnai tai atspindi mūsų gyvenime. Kai išmokstame save gerbti ir mylėti, gyvenimas ima keistis, nes keičiasi mūsų pačių suvokimas ir energija. Mes pradedame rinktis tai, kas mūsų sielai suteikia džiaugsmo, bei ilgai nedelsdami paleidžiame tai, kas jo neteikia. Mūsų vidus, mūsų intuicija žino, kas mums suteikia pozityvias emocijas ir ko mes iš tiesų norime. Deja, jei pasiduodame baimei, pasiliekame sukaustyti lygiai ten, kur ir buvome. Tačiau jei klausiame ir klausome savęs, siekiame surasti išeitį, prašome Aukštesnės Galios pagalbos, atsakymai visuomet ateina.
- Kiekviena situacija mūsų gyvenime, kad ir kokia ji bebūtų, yra prasminga. O santykiai - ypač. Nieko mūsų gyvenime nėra šiaip sau, mat per kitus žmones, per bendravimą ir įvairias situacijas mes mokomės pažinti save, savo baimes, savo liūdesį ar norus ir svajones. Tad jei galime į kiekvieną situaciją pažiūrėti kaip į dovaną, kuri atveria akis bei širdį, tuomet suvokiame, kodėl esame šiame gyvenime: atrasti save, išmokti mylėti save, leisti sau ir kitiems būti tokiems, kokie esame. Sunkios situacijos ir išbandymai yra pačios giliausios ir vertingiausios pamokos mūsų gyvenime. Per jas esame atvedami iki klausimų, kurie mums leidžia dar giliau pažinti save, kurie pakeičia mūsų supratimą apie gyvenimą. Net ir pačios labiausiai komplikuotos situacijos aukštesnio suvokimo lygmenyje nėra nei bausmės, nei nesėkmės. Viskas yra tik mūsų pamokos. Visata, Dievas, Aukštesnė Galia, ar kaip bevadintume, yra mylinti ir gero linkinti energija. Tad visos situacijos yra nukreiptos mūsų gerovės link. Jei nuolat sakome, jog mums nesiseka, mes tiesiog iš baimės keitimuisi nusigręžiame nuo pačių giliausių teigiamų vidinių pokyčių, nes atsisakome situaciją matyti kitaip. Tačiau mes turime išdrįsti sau leisti patikėti situacijos teigiama galia, jei norime eiti į šviesą, o ne nuo jos bėgti.
- Pamatyti sudėtingos situacijos teigiamą galią galime tik pasitikėdami, jog yra aukštesnė galia, matanti mūsų kelią į šviesą daug geriau nei mes patys. Tai, kad situacijas matome kaip problemas, tik įrodo, jog mūsų suvokimas yra labai ribotas, kol nepradedame domėtis prasmingesne visuma. Pvz., galime paanalizuoti santykių situaciją. Tarkime, jūs esate susituokusi ir viskas, ko trokštate, yra nuoširdi, tikra meilė. Visata išgirsta šį norą. Ir tuomet ji sukuria tokią situaciją, jog jūsų vyras vieną dieną grįžta namo ir pareiškia, jog nori skirtis. Jūs panikuojate ir visiškai nebepasitikite niekuo, ką jau kalbėti apie Visatą ir jos planą. Kaip tai gali būti Visatos numatymas jūsų gerovės link? Įprastai, mes tą akimirką esame linkę galvoti tik apie blogiausia. Tačiau eina laikas, jūs išsiskiriate, pereinate sunkų sąmyšio ir nežinios periodą, kurio metu per įvairius prasmingus klausimus sau ir gyvenimui, kelerių metų bėgyje jūs išmokstate save taip nuoširdžiai mylėti ir gerbti, jog kažkada netikėtai sutinkate žmogų, gyvenantį kitame pasaulio krašte, su kuriuo jūs randate santykiuose tikrąją, nuoširdžią meilę ir supratimą. Tai ir buvo Visatos planas jūsų norui. Bet ar tuo tikėjote visą ši laiką? Greičiausiai, ne. Jei nepasitikime Visata, būna beprotiškai sunku suvokti, kaip sunkios situacijos gali būti pakeliui į mūsų pačių nuoširdų norą. Tačiau galime pradėti tikėti, jog Visata mums visada išrenka patį tiesiausią kelią į mūsų svajones. Žinoma, jos keliai mums iš paties žemiausio taško yra ne tik kad nematomi, bet ir nesuvokiami. Bet kaip matote, koks milžiniškas gali būti požiūryje į gyvenimą skirtumas, kai galime pasitikėti Aukštesniąja Galia ir į viską bent pabandyti reaguoti aukštesniais gyvenimo aspektais besidominčia ir dėkingumo pilna širdimi, kuri žino, kad viskas bus gerai!
- Kadangi pasitikėjimas Visata ir meilė sau yra tokie svarbūs dalykai, vienas iš pačių geriausiai mūsų intuiciją pasiekiančių klausimų mūsų kelyje, rūpinantis savimi ir savo pačia gražiausia ateitimi, yra: "Kaip save mylintis ir gerbiantis žmogus šioje situacijoje pasielgtų?". Jei galime gyventi šiuo klausimu kasdien ir nuolat, susikursime šviesių emocijų pilną gyvenimą, visuose jo aspektuose.
- Jei esame pasiruošę kurti savo gyvenimą pagal savo vidinį balsą ir esame pasiruošę pokyčiams, turėsime suprasti, jog emocijų bus daug ir įvairių. Jas turėsime visas išjausti. Tai yra ne tik normalu. Tai yra ženklas, jog esame išsilaisvinimo ir tikrojo savęs pažinimo kelyje. Jei emocijas uždarysime, uždarysime ir kelią į save. Turėtume nebijoti klausti savęs, Visatos, analizuoti visa, ką liepia širdis. O kaip gi kitaip? Atsakymai ateis tik tuomet, jei klausim. Taip pat turime išmokti išreikšti sau ir kitiems (ypač santykiuose!) tai, apie ką mes galvojame, apie ką mes svajojame, ko bijome ir panašiai. Nebūtinai tai turi atitikti kažkieno kito nuomonę. Tiesiog mes turi būti savimi ir leisti kitiems savimi būti. Tuomet neliks nesusipratimų. O be to, gyvenimo tikslas ir nėra patikti visiems. Tikslas yra pasidalinti savo mintimis, kad būtume išgirsti. Žinoma, didelė užduotis tame yra būti atviriems, visų pirma, sau. Kai esame atviri sau, išsilaisviname nuo dirbtinių kaukių, dirbtinių santykių, ir nuo viso, kas nėra tikra mūsų gyvenime. Kiekvienas esame unikalus ir nėra prasmės savęs lyginti su kitais. Atėjome į šį pasaulį būti savimi.
- Aš jau supratau, jog net ir labai sudėtingi santykiai gali tapti viena iš didžiausių dovanų gyvenime. Mano žemiškoje kelionėje taip ir nutiko, nes aš, Visatos dėka, sugebėjau pamatyti situaciją kitaip, išdrįsau pažvelgti baimei į akis ir prisiimti atsakomybę, sugebėjau išnarplioti vidinę nežinią ir sąmyšį, išmokau mylėti save. O dar svarbiau tai, jog išmokau padėkoti tiems sudėtingiems santykiams už tai, kad jie buvo mano gyvenime ir padarė mane šviesesniu, geresniu žmogumi. O tas žmogus, kuris buvo su manimi santykiuose, buvo dalis mano į savęs pažinimą vedančios misijos. Kodėl turėčiau jam nuoširdžiai -- be jokio pykčio ar pagiežos -- nepadėkoti?
Sakau nuoširdų, pasaulį aprėpiantį "ačiū" Visatai, jos galybei bei tobulai išminčiai, o visiems jums noriu palinkėti šviesios kelionės į atvirą, suprantančią visko prasmę, ir mylinčią save, širdį.
Su Meile,
Jurgita